Lietuvos žiedinė ekonomika: ekspertai ragina ją paversti konkurencingumo įrankiu

Lietuvos žiedinė ekonomika 2026 m. rugsėjo pabaigoje vėl atsidūrė verslo ir valstybės institucijų darbotvarkėje ne kaip siaura atliekų rūšiavimo tema, o kaip konkurencingumo ir žaliavų saugumo klausimas. Po Vilniuje vykusios konferencijos „Investicijos žalesnei ateičiai“ Žaliųjų finansų institutas paskelbė ekspertų vertinimus, kad Lietuva turi pavienių sėkmingų žiediškumo pavyzdžių, tačiau jie dar nesudaro sistemos, galinčios reikšmingai pakeisti visos ekonomikos medžiagų naudojimą.

Diskusijos laikas svarbus ir platesniame ES kontekste. Europos Komisija 2026 m. rengia Žiedinės ekonomikos aktą, kuriuo siekiama stiprinti bendrą antrinių žaliavų rinką, didinti kokybiškų perdirbtų medžiagų pasiūlą ir paklausą bei mažinti priklausomybę nuo pirminių žaliavų. Tai reiškia, kad Lietuvos įmonėms žiediškumas vis labiau tampa ne vien aplinkosaugos reikalavimu, bet ir būsimos reguliavimo bei konkurencinės aplinkos dalimi.

Kas žinoma

Rugsėjo 28 d. Žaliųjų finansų institutas paskelbė konferencijos išvadas, kuriose akcentuojama, kad Lietuvos problema yra ne atskirų technologijų ar gerų pavyzdžių trūkumas. Silpnoji vieta yra jų mastas ir tarpusavio sąsajos. Konferencijoje kalbėta apie pramonės simbiozę, antrinių žaliavų rinką, produktų ilgaamžiškumą, pakartotinį naudojimą ir verslo modelius, kuriuose įmonės gauna ekonominę naudą ne tik parduodamos daugiau naujų produktų, bet ir ilgiau išlaikydamos medžiagų vertę ekonomikoje.

ŽFI skelbia, kad tik 27 proc. Lietuvos įmonių parduoda gamybos likučius ar atliekas kitoms įmonėms perdirbti, o 15 proc. juos pakartotinai panaudoja savo veikloje. Verslo atstovai kaip pagrindines kliūtis įvardijo antrinių žaliavų kokybę, stabilų tiekimą ir konkurencingą kainą. Tai padeda paaiškinti, kodėl perdirbimo potencialas ne visada virsta realia paklausa rinkoje.

Statistinį foną reikia vertinti atsargiai. Rugsėjo 28 d. ŽFI publikacijoje cituojamas 3,9 proc. Lietuvos žiediškumo rodiklis, paremtas ankstesne duomenų versija. Šiuo metu Eurostat duomenų bazėje naujausias metinis Lietuvos rodiklis yra 4,2 proc. už 2024 m., o ES vidurkis – 12,2 proc. Eurostat duomenų rinkinys paskutinį kartą atnaujintas 2025 m. lapkritį ir kol kas apima laikotarpį tik iki 2024 m. Todėl 2026 m. publikacijoje 4,2 proc. turi būti naudojamas kaip naujausias prieinamas statistinis fonas, bet ne kaip pati 2026 m. naujiena.

Kodėl tai svarbu

Svarbiausias 2026 m. klausimas yra ne tai, ar Lietuvos rodiklis prieš dvejus metus buvo 3,9 ar 4,2 proc. Esminis signalas yra tai, kad Lietuva artėja prie naujo ES reguliavimo etapo vis dar turėdama gerokai mažesnę perdirbtų medžiagų dalį nei ES vidurkis.

Europos Komisija rengiamu Žiedinės ekonomikos aktu siekia sukurti veiksmingesnę bendrąją antrinių žaliavų rinką. Jei taisyklės, kokybės standartai ir prekybos sąlygos ES bus labiau suvienodinti, tai gali keisti ekonominę logiką Lietuvos pramonei: dalis medžiagų, kurios dabar laikomos atliekomis arba ekonomiškai nepatraukliomis, gali tapti stabilesne žaliavų rinkos dalimi.

Lietuvai tai ypač aktualu sektoriuose, kurie sunaudoja daug medžiagų: statyboje, gamyboje, energetikoje ir dalyje maisto bei žemės ūkio grandinių. Kuo daugiau žaliavų galima grąžinti į vietinį ar europinį gamybos ciklą, tuo mažesnė dalis verslo išlaidų ir tiekimo rizikos priklauso nuo naujų pirminių išteklių.

Tačiau reguliavimas pats savaime proveržio nesukurs. Jei perdirbtos medžiagos bus prastesnės kokybės, nepastoviai tiekiamos arba brangesnės už pirmines žaliavas, įmonės ir toliau rinksis įprastą modelį. Todėl realų pokytį lems ne vien nauji teisės aktai, bet ir perdirbimo infrastruktūra, standartai, ilgalaikės tiekimo sutartys bei investicijos į gamybos procesų pertvarkymą.

Ką stebėti toliau

Artimiausias realus kontrolinis taškas yra pats ES Žiedinės ekonomikos aktas. Europos Komisija jį numato priimti iki 2026 m. pabaigos, todėl svarbu stebėti galutinį pasiūlymą, reikalavimus antrinėms žaliavoms, gamintojų atsakomybei ir bendrosios rinkos taisyklėms.

Lietuvoje svarbu stebėti, ar po rugsėjo diskusijų atsiras konkrečių valstybės ir verslo sprendimų: naujų pramonės simbiozės projektų, investicijų į antrinių žaliavų kokybę ir rūšiavimą, ilgalaikių žaliavų tiekimo sutarčių ar ekonominių paskatų įmonėms keisti gamybos modelius.

Statistikos srityje kitas kontrolinis taškas bus naujesni Eurostat duomenys, kai jie bus paskelbti. Kadangi dabartinis duomenų rinkinys baigiasi 2024 m., svarbu ne „stebėti 2024 metus“, o patikrinti, ar vėlesni duomenys parodys realų Lietuvos žiediškumo augimą. Vienas metinis pokytis nuo 3,9 iki 4,2 proc. nėra pakankamas pagrindas kalbėti apie struktūrinį lūžį.